Šiame pasaulyje viską galima pasiekti tik savo pastangomis, o jeigu kas nors nepavyksta, to
priežastis dažniausiai slypi tame, kad įdėtos pastangos buvo nepakankamos. Tai juk taip
akivaizdu. Iš tikrųjų likimo nėra. Tai, kas vadinama likimu, tėra apgaulė.

Joga Vasistha

Daugiau nei 20 metų padedu žmonėms keisti jų likimus. Pastebėjau, kad dažnai pas mane
ateina dviejų tipų žmonės: vieni yra įsitikinę, kad viskas nulemta iš anksto, o kiti teigia, kad
likimo nėra.
Pirmieji gali rasti palaikymą pas šiuolaikinius induistų brahmanus. Tačiau pavojus slypi
tame, kad jie siekia išsaugoti senovinę kastų sistemą, kuri savo baisia ​​forma daugeliui yra
labai patogi. Brahmanai aiškina, kad gimęs tarnų šeimoje, tarnu ir būsi. Tai reiškia, kad
žmogaus likimas nulemtas iš anksto (supaprastintas paaiškinimas). Antroji grupė žmonių,
kurie teigia, kad likimo nėra, dažniausiai yra visiški ateistai.
Mano nuomone, likimas vis dėlto yra, ir man tai tapo akivaizdu konsultuojant tūkstančius
žmonių. Ir apskritai, tokie žmonės kaip Vanga, E. Casey, Nostradamas su savomis nors ir
miglotomis ir ne visada tiksliai išsipildančiomis pranašystėmis įrodo likimo egzistavimą. Jie
kalbėjo apie tam tikrus etapus, kurie buvo reikšmingi tiek visuomenei, tiek individualiai
kiekvienam žmogui.
Likimo aprašymas aiškiausiai iš visų dvasinių mokyklų yra pateiktas  Vedų literatūroje. Joje
sakoma, kad likimas priklauso nuo:
 Mūsų veiksmų praeityje bei nuo veiksmų praėjusiuose gyvenimuose.
 Švietimo (tėvų sąmoningumo lygio prieš pastojimą, pastojimo ir ypač nėštumo metu
bei pirmaisiais gyvenimo metais ir, žinoma, vėliau).
 Bendravimo (skaitomų knygų, informacijos internete, žiūrimų televizijos programų
ir kt.).
Visa tai formuoja mūsų pasaulėžiūrą ir mentalines programas, nuo kurių priklauso mūsų
charakteris bei likimas.
Taip pat „Tikrosios psichologijos“ žingsniuose teoriškai analizuojame 5 likimo (karmos)
komponentus. Praktiškai nesunku patikrinti, kaip žmogus, turintis tvirtą protą ir stiprią
valią, gali pakeisti savo likimą. Kuo mažiau žmogus yra savanaudis ir kuo geriau
kontroliuoja savo protą bei emocijas, tuo jam lengviau tai padaryti. Kuo labiau žmogus yra
savanaudis, o jo protas pavydus, godus ir tingus, tuo jam sunkiau keisti savo likimą.
Mano konsultacijose  daugelis žmonių klausia: „Ar taip nutiks mano gyvenime?“ Aš į tokį
klausimą atsakau: „Nei aš, nei kas nors kitas negali 100% tiksliai atsakyti“.
Nežiniõs ir aistrõs apimti žmonės paprastai tik svajoja ir mažai ką daro, kad pakeistų savo
likimą. Dažniausiai jie eina pas juodąja magija užsiimančius būrėjus ir bando už pinigus
užkerėti, nuimti ar pasiųsti prakeiksmus ir t.t. Bet jie nežino, kad galiausiai tai tik sunkina
jų likimą.

Dorybėje gyvenantys žmonės veikia entuziastingai, ryžtingai, visų gyvų būtybių labui, turi
aiškius bei teisingus tikslus, nėra prisirišę prie savo darbo vaisių ir t.t. Jie supranta, kad visi
poelgiai, kurie padeda didinti meilę Dievui šiame pasaulyje, jų likimą veikia palankiai, o
kas neskleidžia meilės, nėra palanku.
Dabar dar kartą skaitau Vedų išminties brangakmenį Joga Vasistha. Šis tekstas buvo
parašytas prieš tūkstančius metų, kur nušvitęs Vasistha mokė savo mokinį Viešpatį Rama,
kuris visų gyvų būtybių labui uždavė svarbius klausimus. Labai rekomenduoju perskaityti šį
trumpą skyrių apie tai, kaip galime pakeisti savo likimą.
Su meile, Rami

Vasistha tęsė:
O Rama, kaip vanduo išlieka vandeniu, nepriklausomai nuo to, ar jo paviršiuje yra bangų,
taip ir išminčių išmintis nesikeičia, priklausomai nuo to, kaip išsilaisvinę jie atrodytų iš
išorės. Skirtumas yra tik neprotingo žiūrovo akyse. Taigi klausyk, o Rama, ką aš tau
pasakysiu, šie nurodymai tikrai išsklaidys nesupratingumo tamsą.
Šiame pasaulyje viską galima pasiekti tik savo pastangomis, o jeigu kas nors nepavyksta, to
priežastis dažniausiai slypi tame, kad įdėtos pastangos buvo nepakankamos. Tai juk taip
akivaizdu. Iš tikrųjų jokio likimo nėra. Tai, kas vadinama likimu, tėra išsigalvojimas.
Pagal išmintingo ir gerai Šventuosius Raštus išmanančio žmogaus nurodymus, bet tik savo
paties pastangomis, Rama, yra atliekami tie psichologiniai, žodiniai ir fiziniai veiksmai. Tik
tokiomis pastangomis Indra tapo dangaus karaliumi, o Brahma – kūrėju, ir visi kiti
pusdieviai atsirado savo vietose.
Pastangos gali būti dviejų tipų – ankstesnių įsikūnijimų pastangos ir šio įsikūnijimo.
Pastarosios gali nugalėti pirmąsias. Likimas ir yra ne kas kita, kaip praeities įsikūnijimų
pastangos. Šiame įsikūnijime tarp minėtų pastangų tipų nuolat vyksta konfliktas, kurį visada
laimi stipresnis tipas.
Pastangos, kurios neatitinka Šventojo Rašto vertybių, kyla iš nesupratimo. Kai pastangos
neduoda rezultatų, reikia atidžiai išnagrinėti savo veiksmus ir išsiaiškinti, kas konkrečiai
kyla iš nesupratimo, ir tai suradus būtina negailestingai panaikinti. Dabartyje nėra didesnės
galios už teisingus veiksmus, todėl reikia sukandus dantis stengtis blogį nugalėti gėriu, o
likimą – dedant pastangas dabartyje.
Tinginys yra blogesnis už asilą. Niekada nereikėtų pasiduoti tingumui, reikia uoliai siekti
išsilaisvinimo, nes gyvenimas trumpėja su kiekviena akimirka. Negalima maudytis
jutiminiuose malonumuose kaip kirminui mėšle.
Tas, kuris sako, kad „toks jau mano likimas, aš negaliu jo pakeisti“, yra beprotis ir sėkmė
nuo jo nusisuka. Dėkite pastangas, kad pasisemtumėte išminties ir tada pasistenkite ją
suprasti. Jūsų pačių pastangos baigiasi supratus esmę.

Jei ne šis baisus blogio šaltinis žemėje, kuris vadinamas tingėjimu, ar kas nors liktų
neraštingas ir vargšas? Dėl tingumo žmonės Žemėje gyvena gyvulišką gyvenimą, kupiną
kančių ir nelaimių.

Valmiki pasakė:
Atėjo laikas vakarinėms maldoms. Susirinkimas išsiskirstė, o visa, kas liko nepasakyta,
atidedama rytojaus dienai.

Vasistha pradėjo antrąją svarstymų dieną:
Kokios pastangos, tokie ir rezultatai. O Rama, tai asmeninių pastangų prasmė, ir tai
vadinama likimu. Kai nutinka nelaimė, žmonės sušunka: „Ach, kokia tragedija!“ arba
„Deja, toks mano likimas“. Tačiau šios abi frazės reiškia iš esmės tą patį. Tai, kas vadinama
likimu arba Dievo valia, yra tiesiog praeities veiksmų bei asmeninių pastangų, atliktų
praeityje, rezultatas. Dabartis yra daugybę kartų galingesnė už praeitį. Tik visiški kvailiai
yra patenkinti savo praeities pastangomis, kurias vadina Dievo valia, rezultatais, o dabartyje
nededa jokių pastangų.
Jei matote, kad jūsų pastangos dabartyje kartais neduoda norimų rezultatų (likimas ar Dievo
valia), turite suprasti, kad jos dabar yra tiesiog per mažos ir jų nepakanka. Silpnas ir
neprotingas žmogus mato apvaizdos ranką tame, kad jam tenka sutikti stiprų ir galingą
priešą, kuriam jis nusprendžia pasiduoti.
Kartais nutinka taip, kad be didelių pastangų kam nors pasiseka, pavyzdžiui, kai vietoj
mirusio karaliaus į šalies valdovo postą pasirenkamas (pagal senąją tradiciją) valkata. Bet
tai nėra atsitiktinumas, o asmeninių valkatos pastangų praeituose gyvenimuose rezultatas.
Kartais nutinka taip, kad kruša sunaikina valstiečio derlių. Nekyla abejonių, kad krušos jėga
didesnė už visas valstiečio pastangas apsaugoti derlių. Tačiau dabar valstietis turi dar labiau
pasistengti. Jis neturėtų liūdėti dėl to, kas kartais būna neišvengiama. Jei liūdesys šiuo
atveju būtų pagrįstas, turėtume ištisas dienas verkti dėl to, kad mirties išvengti neįmanoma.
Žinoma, išmintingas žmogus turi mokėti atskirti, ką įmanoma pasiekti asmeninėmis
pastangomis ir ko neįmanoma. Tačiau būtų kvaila tai priskirti kažkam, kas daro įtaką iš
išorės ir sakyti, kad „Dievas siunčia mane į dangų ar į pragarą“ arba „likimas (ar kažkas,
kas nepriklauso nuo mano valios) priverčia daryti tą ar aną“. Taip mąstančių kvailių reikėtų
vengti.
Reikia išsivaduoti iš norų ir priešiškumo jausmų, dėti doras asmenines pastangas ir siekti
aukščiausios tiesos, aiškiai suvokiant, kad asmeninės pastangos yra tik dar vienas Dievo
valios pavadinimas. Iš fatališko žmogaus galime tik juoktis. Asmeninės pastangos kyla iš
teisingo supratimo, kuris kyla iš širdies, apvalytos  Šventųjų Raštų mokymu ir šventųjų
pavyzdžiu.
Vasistha tęsė:

O Rama, turint sveiką kūną ir ramų protą, reikia siekti savirealizacijos, kad čia negimtum iš
naujo. Tokios asmeninės pastangos kyla iš trijų šaltinių ir neša tris rezultatus: vidinį
intelekto pabudimą, gebėjimą priimti racionalius sprendimus ir atlikti realų fizinį veiksmą.
Asmeninės pastangos – tai Šventųjų Raštų pažinimas, mokytojo nurodymų laikymasis ir
paties žmogaus ryžtas atlikti šiuos veiksmus. Likimas ir dieviškoji apvaizda čia nepasirodo.
Todėl tas, kuris trokšta tikro išsivadavimo, turi „nešvarų“ protą nuolatos praktikuodamas
kreipti į tikruosius tikslus. Tai yra visų šventraščių esmė. Šventieji pabrėžia, kad turite
nuosekliai eiti keliu, vedančiu į tikrąjį gėrį. Ir išmintingas ieškotojas žino, kad jo pastangų
rezultatai bus tiesiogiai proporcingi jo paties įdėtų pastangų kiekiui, ir nei likimas, nei
Dievas negali to pakeisti. Nekyla abejonių, kad tik pats žmogus atsakingas už tai, ką gauna.
Jei jis įklimpsta į sielvartą, aplinkiniai norėdami paguosti sako, kad toks jau jo likimas.
Niekas nematė nei likimo, nei Dievo, bet visi aiškiai matė, kaip geri ar blogi veiksmai veda
prie gerų ar blogų rezultatų. Todėl nuo vaikystės reikia stengtis prisidėti prie savo išganymo
studijuojant Šventąjį Raštą, būnant išmintingų žmonių draugijoje ir teisingomis
pastangomis.